Apie bedarbystę (kiek įmanoma pozityviau!) 

   Senokai čia nebūta ir nerašyta. Pastaruosius mėnesius gyvenau tikriausiai vieninteliu rūpesčiu-lūkesčiu - DARBAS. T.y. kaip jį gauti. Kur mane nuvedė darbo paieškos? Paradoksalu, tačiau darbo visgi neradau, tačiau bent porai mėnesių grįšiu į buvusią savo 'vasarinę' darbovietę, tuo tikrai džiaugiuosi, nes pagaliau papildysiu savo vargšę piniginę ir mažiau laiko praleisiu tysodama prie pc ir skaitydama bei žiūrėdama viską iš eilės. Iš tiesų per visą ieškojimo laikotarpį įgijau naudingos patirties: ėjimas į pokalbius (dėkui die bent į juos kviečia :D ) leido dalinai suprasti, ką iš tavęs nori girdėti darbdavys. Ką išsiaiškinau? Esminis dalykas, kad būti savimi per pokalbį ne visada verta :D Tokia mano praktika: jei per pokalbį elgdavausi natūraliai, nesistengdavau būti familiari, o šnekučiuodavausi, stengdavausi bendrauti nuoširdžiai, galėjau aiškiai matyti, kad darbdavio tai nežavi :D  Supratau, kad norint gauti darbą (kalbu apie paprastus, ne elitinius darbus: pardavėja, konsultantė..) reikia pasikaustyti kaip pridera, kad iš visos kandidatų krūvos kažkuo išsiskirtum. Nors nesuvokiu, kaip tai padaryti, jei visada užduodami tie patys, tikriausiai iš kokių nors populiarių knygų vadovams,  klausimai: 

 1. Kaip įsivaizduoji save po 5m?

 2. 3 stipriosios ir 3 silpnosios tavo savybės.

 3. Kodėl nori čia dirbti? 

Juk neatsakysi rimto veido darbdaviui, kad sunku save įsivaizduoti po mėnesio, o ką bekalbėti apie 5m ateities numatytmą :D Apie savo asmenines savybes vėlgi sudėtinga kalbėti.. O atsakymas, kad dirbti nori, nes tau tiesiog reikia finansinio saugumo skamba irgi kažkaip nestebuklingai :D

  Žodžiu, suvokiau, kad nemoku sudominti darbdavio ir tikriausiai reikia paskaityti šia tema daugiau literatūros, nes net nenumanau, ką šiais laikais darbdaviai vertina-tavo lankstų liežuvį, gebėjimą tobulai atsakyti į abstrakčius klausimus, ar tai, ką tu iš tiesų gali nuveikti. Turbūt liežuvingumą ir darbštumą kartu :D