Amžių amžius nerašiau..


 Užsikuitusi tarp ir su mokslais, jaučiuosi kaip įsukta į kažkokį pamišėlišką ratą, kuris, žinau, tuoj sustos, bet vis tiek baisiai mane veikia. Nuotaiką kelia tik DAUG kavos, visokie skanūs dalykai, geras filmas ir kitos mielos smulkmenos.

Pagaliau šiek tiek pasišviesinau plaukus, dėl to jaučiuos kur kas geriau, nes buvau tikrai čiorna ir tai man nelabai tiko. Daugiau jau tikrai nesitamsinsiu, bent jau artimiausiu metu.. mažiau vargo ir išlaidų su plaukais, artimais natūraliai spalvai :D

Kalėdų nelaukiu, laukiu tik ATOSTOGŲ, kurios, nors ir bus pertrauktos darbo gynimo, tikiu, leis man šiek tiek atsipūsti ir deja, vėl išsimušti iš vėžių. Turbūt pirmą kartą taip nenoriai puošiau eglę, namus, tarsi prievolė kokia. Sniego nėra, matyt, dėl to toks apatiškumas.

Dalinuosi daina, kuri šiuo metu man LABAI LABAI ir filmo, kurį neseniai mačiau, pristatymu. Filmas Viena diena man patiko dėl tobulos  aktorės Anne Hathaway ir tos senovinės dvasios.

Dar pridedu gautas per gimtadienį dovanas (dalį iš jų), kurios, manau, vertos afišavimo :))

Liūdna ne mano meilės istorija 


Video apie filmą Blue Valentine 
(Puikus filmas, dar puikesni aktoriai ir užvis puikiausiai perteikta meilės istorija. Ir svarbiausia, kad filmas - be laimingos pabaigos, nors, kita vertus, gal ir su laiminga - tik ji netradicinė).

   Ketvirtadienio nuotaika 

     


   Šiandien, kaip ir labai dažnai, jaučiuosi persivalgiusi ir apsivalgiusi. Esu tikrų tikriausiai pakvaišusi dėl maisto ir tai man visai nepatinka!!! Bet kaip save suvaldyti? Vasarą niekaip nepripratau valgyti iki tam tikros valandos, o žiemą tai padaryti dar sunkiau. Žodžiu, esu pasimetusi ir nusivylusi, kad ne aš valdau savo norus, o jie mane.. :/
   Kai valgau, mintyse jau planuoju, ką valgysiu paskui. Lyg koks užburtas ratas. Manau mano valgymas susijęs su psichologiniais dalykais, laimę ėmiau įsivaizduoti kaip ką nors skanaus. Bet aš tikiu savimi, ištrūksiu iš to didelio puodo!!!!

 Sakau, gal kokią maistomanų draugiją įsteigti?!

Na, kiekvienas iš proto kraustomės savaip, prisivalgius kopūsčiukų sriubos jau ir tokios dainos ima atrodyti linksmos :)))

        Žiūrinėjimai: FILMAS DŽEINĖ EIR

Džeinės Eir istorija, parašyta 1847 m., įdomi ir šiandien: prieš keletą metų romanas buvo įtrauktas į populiariausių visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką. 

Vakar apdovanojau save ir skyriau porą valandų filmui, beje, labai geram ir tikriausiai ilgam palikusiam įspūdį. Jau klasika tapusi jaunos, daug sunkumų patyrusios, bet labai stiprios ir dvasingos merginos Džeinės Eir istorija tikriausiai žinoma daugeliui. Aš neprisimenu, ar esu skaičiusi Šarlotės Brontės knyga apie Džeinę, manau, kad tikriausiai ne, tad jaučiau tarytum būtinybę pažiūrėti ir sužinoti šią daugybę žmonių sužavėjusią istoriją. Filmas įtraukė savo senovine dvasia, dėmesį prikaustė pagrindinė aktorė, jos stiprus charakteris,ori laikysena, nepaisant gyvenimo kirčių, nepalaužiama dvasia, taip pat - niūri, netgi mistiška gamta, nepaprastai jautri, drovi, tikra, bet kartu ir dramatiška meilės istorija.

 Vienu žodžiu, vakarą praleidau tikrai gerai - filmas puikus, tiek sukurta atmosfera, tiek, jau klasika tapusios, meilės istorijos perteikimu. 10/10 

Rekomenduoju filmą pažiūrėti tiems, kas neabejingi klasikai ar tiesiog nori pamatyti kažką rimto, nebanalaus, subtilaus :) 

     Labą sekmadienį!!!    
 


Sėdžiu, mėginu mokytis, na bet sekasi neypatingai :)) Rytoj koliokviumas, bus kaip bus!!!
  Noriu pasidalinti salotų receptu. Jį radau populiariajame žurnale Žmonės. Gaminau šias salotas jau ne sykį ir jos man labai patiko, nes pagaminti nėra brangu, ypač jei turime savų daržovių,salotos nėra sunkios, tačiau tikrai sočios. Iš tiesų tai toks patiekalas, kurį ir be recepto dažnas pasigamina, na bet man tai buvo idėja ir ja pasinaudojau :)
Rekomenduoju, kai norėsis kažko greitai paruošiamo ir gardaus. Nėra nieko geriau už greit paruošiamus, paprastus patiekalus, ypač man - tinginėlei ir nelabai įgudusiai kulinarei.

Reikia:

• 2-3 pomidorai
• 1 poras
• Majonezas
• Mėgstamas sūris

 

 Pomidorai supjaustomi kubeliais, porai-griežinėliais, o sūris smulkiai sutarkuojamas. Viskas apipilama majonezu ir sumaišoma. Skanaus! 

  Laikas patrakusiai lekia, aš kaip visada nespėju suvokti, kur mėnesio pradžia, kur pabaiga. Antras mokslų mėnuo jau įpusėjo, prasidėjo atsiskaitymai, o aš kartojuosi - dar net nespėjau 'įsivažiuoti'. O ir galvoje toli gražu ne mokslai užima svarbiausią vietą. Aš NOOOORIU ATOSTOGAUT !!!!! Ir visiškai nenoriu galvoti apie žodžių valentingumus, predikatus ir atributus, galindus, prūsus ir poetus klasikus.. :/ BET tenka tenka, apgraibomis, apsnūdus skaityti ir mėginti kažką įsiminti, kad galėtum parašyt ir gauti niekingą pažymiūkštį. KUR DINGO MANO pareigingumas ir uolumas??! Norėčiau, kad sugrįžtų.. tik iki pavasario..
  Šis mėnuo pasižymi ypatingu mano išlaidavimu. Kadangi finansine prasme spalis buvo gana palankus, pasitaškiau kupiūromis labai bevališkai  ir labai spontaniškai. Viskas prasidėjo būūūtinai reikalingais batais, toliau - neatsispirta pagundai ir pašopinta parduotuvėje TIGER.  O DIEVULAITI, kaip ten nuostabu!!! Na ir kiti pirkiniai - vilnos šlepetės (nes gi akcija!), pasiautaiėjimas parduotuvėje EUROKOS, DROGAS, pudra ir auskarai iš MD, plaukų dažai, na ir dar keletas smulkmenų.. Jaučiuosi paišlaidavusi kaip pridera. Na bet bjaurioji pinigų pusė ta, kad jie turi savybę būti išleisti ir tiesiog BAIGTIS, mane sustabdė ir šį mėnesį savo pirkimus jau baigiau. Perkant visokius niekalus mane kamuoja kažkokia vidinė kova-jaučiuosi priklausoma nuo daiktų ir tenka sau pripažin ti, kad esu nemenka materialistė. Man patinka turėti pinigų, jie suteikia man savotišką saugumą ir laisvę. Ir kaip viena miela dėstytoja sakė, PINIGAI YRA UNIVERSALU, VISI JŲ NORI IR VISIEMS JŲ REIKIA. Ir argi galėčiau nesutikti?


Beje, šį mėnesį didžiuojuosi savimi, nes:
1. Pradėjau taupyt: kelis kartus įmečiau po lituką taupyklėn.
2. Sugebėjau parašyti koliokviumą iš dalyko, kurio nė velnio nesupratau. Tiesa, nežinia, koks ten pažymys sužibės.
3. Sėkmingai kovoju su pagunda dažyti plaukus ir ketinu kovoti dar likusias dvi spalio savaites.
4. Pradėjau intensyviau rinkti medžiagą BBD ir skaičiau kūrinius, reikalingus paskaitoms.
5. LAIMĖJAU KNYGĄ "Karina Mauno duktė" (laaaabai tuo džiaugiuos).

Ir nesididžiuoju, nes:
1. Nemečiau saldumynų ir nesveikų užkandžių.
2. Vis dar nepradėjau sportuoti.
3. Delsiu atlikti namų darbus ir laukiu iki paskutinės dienos. 






    Ką pirkau:

              Ką laimėjau:

          

 Ką bandžiau nufotografuoti:

Spalio 9d. Santaka, bandžiau nufotografuoti kiek daug žmonių tuo metu ten buvo, na bet gavosi tiesiog vaizdzelis.

  Čia dovana draugei ir šventinis stalas su rankytėmis:

 

KNYGA: P. Orintaitė Paslėpta žaizda (1934)

     

  Tiesiog negaliu nepasidalinti mintimis apie šią knygą. Perskaičiau ją per porą prisėdimų ir manyje ji sukėlė laaaabai daug minčių. Nors romanas parašytas gana seniai, tačiau nustebino įtaigumas, stiprūs ir įvairiapusiai veikėjų charakteriai, pati pasakojimo maniera, kai viskas dėstoma nuosekliai, palaipsniui atskleidžiant pagrindinės herojės gyvenimo tragediją, galų gale - pati problema. Tai viena tokių knygų, kurią kartą atvertus, norisi tik skaityti skaityti ir kuo greičiau sužinoti pabaigą.
  Romano herojė - romantiškos sielos, naivios prigimties mergina Domicelė. Ji tikra linksmuolė: mėgsta šokti, bendrauti, gyventi nerūpestingai. Tačiau ištekėjusi ji radikaliai pakeičia savo gyvenimą ir, deja, ne savo noru. Vyras Jurgis Domicelei uždraudžia viską: draugus, šokius, linksmybes, išlaidavimą. Mergina, buvusi puošeiva ir kompanijos siela, tampa visiškai uždara, savo uždarbį taupo išsvajotam namui, pamiršta savo išvaizdą ir tampa tiesiog nuolankia namų židinio saugotoja. Maža to, vyras nė už ką nenori turėti vaikų, sako, kad to mėšlo jo namuose nebus. Domicelei slapčia pastojus, vyras nuveda ją ir priverčia pasidaryti abortą. Ši moteris  - tikra vergė, nuolanki vyro tarnaitė ir meilužė. Ji visą laiką ieško pateisinimų vyrui, desperatiškai save įtikinėja, kad vyras ją myli, kad jai reikia tik džiaugtis, jog jos Jurgis ištikimas, į kitas nesižvalgo. Domicelė visaip stengiasi įtikti vyrui, ji išanalizavusi, kokius kąsnelius vyras valgo pasigardžiuodamas ir tik tokius jam pateikia. Įstrigusi į vyro suregztą melo, teroro ir despotizmo voratinklį, Domicelė susitaiko su viskuo ir suvokia, kad tokį likimą ji pati pasirinko, toks jis ir turi būti.Ir nors dažnai joje grumiasi nuolankumas ir noras paprieštarauti, nepasiduoti vyrui, visgi ji visada nusileidžia, visada susitaiko.

 Galiausiai paaiškėja, kad vyras turi kitą moterį ir per pačias Velykas jis paprasčiausia liepia Domicelei išsikraustyti, nes ateis kita. Būtent šią akimirką Domicelėje tarsi atbunda kovingumas, ji tarsi atgimsta, ir girdėdama kažkur lauke skambančią giesmę ji supranta, kad dabar yra laikas atgimti ir pakilti iš sąstingio.

  Romanas sužavėjo moters psichologijos atskleidimu. Apakinta meilės, naujo gyvenimo troškulio, moteris pakliūna į uždarą ratą, iš kurio, metams bėgant, jai tampa vis sunkiau išsivaduoti. Paminami savi įsitikinimai, mąstoma ir gyvenimą tik pagal vyro poreikius, tikslus. Akimirksniu moteris pavirsta į paklusnią vergę ir uolią įsakymų vykdytoją. Sunku atrasti
drąsos, jėgų ir noro susigrąžinti tikrąją save.
 

  Moralas toks: visada reikia mylėti pirmiausiai pačiai save ir neleisti, kad nors ir pats artimiausias žmogus, nesisavintų to, kas individualu ir yra tik mano.

          

         Sveikstam, ilsimės ir kaupiamės darbams!!!!

     Po truputį baigiu išsigydyti savo peršalimą: įvairių rūšių vaistai, sirupai, arbatėlės ir ledinukai - šiek tiek man pagelbėjo, ir jau jaučiuosi kur kas geriau. Dabar kasdien geriu preparatą su ežiuole, ir taip bandysiu stiprinti organizmą, kad nebekibtų visokie peršalimai, nes nėra nieko bjauriau, kaip eiti į paskaitas su baisine sloga, kosuliu, čiauduliu ir kalbėti girgždančiu balsu.
 Mokslo reikalai šią savaitę šiek tiek pajudėjo, nes, galima sakyti, nusprendžiau, koks bus mano baigiamasis darbas. Na kol kas tėra apytikslis vaizdelis, dar darbuotis nepradėjau, bet jau reikėtų :) Taip pat pasidariau kalną kopijų - vadovėliai, skaitiniai ir t.t. Na žodžiu, kaip ir kiekvienų mokslo metų pradžioje - daug veiksmo, išlaidų ir popieros kalnų. Be to, jau reiktų po truputį judinti namų darbų užduotis, kadangi tuoj tuoj prasidės koliokviumai, o paskui viskas ims judėti nesustabdomai greit ir nespėsi apsidairyti, kai jau reikės pristatyti savo BBD (smagi raidžių kombinacija). Na o aš  šiandien pasidariau laisvadienį, nes turėtų būti nerealiai nuobodi paskaita, verčiau pasėdėsiu šiltai namuose, reiktų per savaitgalį pasveikti, paskaityti, ir žinoma - patingėti :)
   Šios savaitės draugai ir 'veikla':

• Preparatas Immunal (apsaugos mane nuo virusų!) + vitaminai, apelsinai ir t.t.
• Ledinukai Halls (kad būtų lengviau kvėpuoti, kalbėti ir nesinorėtų kosėti) 
• Arbata su medumi ir citrinomis.
• Pagaliau pabaigta skaityti knyga: V. Krėvė 'Raganius' 
• Apsilankymas naujoje Charlie picerijoje (keista, nelabai jauki aplinka, per daug triukšmo ir mažai privatumo - žodžiu, NELABAI, privalumas tik tas, kad pigu);
• Arbatos gėrimas per lietų Ąžuolyno parke (dainuškos po skėčiais, pamišėliškas juokelis ir nustebusių praeivių žvilgsniai);
• Perstumtas stalas (vėl sugrąžinau jį į senąją vietą-prie lango, nes vis dėlto, reikia šviesaus kampelio mokslams       

                                                                       
 

        
Vitaminizuokitės ir gerai praleiskit likusią rudens dalį (kol kas toks ruduo man labai patinka!)

     

      Atėjo ir prasidėjo

  Kaip sakoma - prasidėjo ligų sezonas. Vos oras bent kiek atšąla, vėjas papučia stipriau ir štai - sloguojam, čiaudim ir negaluojam. Orų kaita daro savo. Peršalau ir aš, lakstymas tik su megztiniu ir vos ne nuogom kojom - ir va tai man,  pasijutau nekaip. O kur dar šalto vandenuko gėrimas, kai grįžti iš kur nors visa suplukusi.  Nieko, tai laikina, tik galėtų taip dažnai nekamuot..
  Man sunku suprasti, ką rengtis tokiu oru: užsidedi švarkelį-per karšta, o vien tik su megztiniu-jau lyg ir vėsoka. Dabar tas pereinamasis periodas, kai nei šilta, nei šalta. Ką gi, šiandien didžiąją dienos dalį sėdžiu su pledu, geriu daug karštų gėrimų ir tiesiog tįsau :D Galva nedirba, kai savijauta tokia..Gerai, kad savaitgalis, o tai šnyrpščioti per paskaitas visai nesmagu :D
  Et, kai pagalvoji,sveikatą ir gerą savijautą kaip didžiausią turtą imi vertinti tik tada, kai sunegaluoji. Anksčiau buvau žymiai atsparesnė visiems tiems peršalimams, išvis net per žiemą niekada nesirgdavau.. Matyt į senatvę imunitetas silpsta. Kas belieka? Geriam arbatą, laižom medų, naikinam vieną po kito nosinaičių pakelius ir vartojam vitaminus. Reikia gi kažkaip gintis nuo tų virusų, o tai per juos gyvenimas visai apsunksta :D Kad ir kokia vargšė negaluotoja esu šiuo metu, šiandien vis dėlto radau jėgų aplėkti kelias padėvėtų drabužių parduotuves (nieko doro neradau) ir nusidažiau plaukus..
 Ir dar: pamačiau daug piktų žmonių :D (pvz. močiutėlę, kuri autobuse įsijuosusi  ilgai ir piktai burnojo ant moteriškės nežinia dėl ko ir už ką.. arba moterėlė, rėkianti ant mažos, 3-4m. mergaitės, kad jos charakteris BJAURUS. Et, pikti mes, pikti.. ir aš pikta! (na bent jau stengiuosi optimistiškėti ir nesispjaudyti pagieža :D
Baigiu savo minčių kratinį ir linkiu, jei kas skaito, stipraus imuniteto ir šiltų drabužių :D
  (einu toliau spoksoti krepšinio, turbūt laimėsime)

          

 Nuo šiol antradienis - geriausia diena!!!

     Nuspręsta: ANTRADIENIS - aktyvaus poilsio diena! Tai laisvadienis, kai nėra paskaitų, tad galima ir PRIVALOMA šiek tiek lengviau pakvėpuoti, pasidžiaugti vienos dienos atostogomis. Tai mes ir padarėme jau šį (tai yra, praeitą) antradienį. Kebabais nešinos keliavome prie Kauno marių. Be incidentų neapsieita: stoties rajone kaip visada verda gyvenimas, tad deja tame gyvenime teko ir mums, nors ir labai trumpai, sudalyvauti: romų tautybės verslininkas, siūlantis itališkus marškinius kaip tik mano pasturgaliui, pasiūlymai išburti ir netikėti bei šiek tiek gąsdinantys mėginimai paliesti ausį ar auskarą (???). Na ir galiausiai, atsisveikinant, prisipažinimas, jog ech, kaip man patinka blondynkos. Ši pažintis nebuvo labai maloni ir jauki, bet laimei, viskas baigėsi gerai: kebabų gavome (ir net su nuolaida), troleibusas atvažiavo greit, tikslą pasiekėme. 

   Et, būčiau visai pamiršusi, juk prieš apsikebabinant, pirkome botus. Vėlgi pasisekė - mamytė Maxima suteikė solidžią nuolaidą, tad kišenė nukentėjo tik trupučiuką. Guminiai batai tapo tos dienos vinimi. Kaip vėliau pasirodė, botai išties buvo labai į temą.

 Taigi pasiekusios marias, pirmiausia susėdome atlikti garbingo reikalo - sunaikinti kebabus. Harmoningai pasėdėjusios  ir pasigėrėjusios gamtovaizdžiu, nusprendėme keliauti toliau. Čia ir prasidėjo tikrasis aktyvus poilsis: mes bridome vandeniu, smėliu, kovojome su kelyje pasitaikiusiais medžiais ir akmenimis, baidėmės šokinėjančių į vandenį varlių, DAUG KARTŲ KOPĖME KALNAIS IR KALNELIAIS, kelyje sutikome žvejų su makaronais, radome visai nemažai pamestų (?) drabužių (iš bėdos galima ir kokį aprangos komplektuką sukomponuoti), na ir galiausiai, beveik pasiekusios Jachtklubą, ir vėl sustojome pasiilsėti. Gulinėjome ant smėlio, įsivaizduodamos, kad esame prie jūros, fotografavomės kaip pamišėlės ir tada VĖL KOPĖME.  Mūsų idėja įkopti į milžinišką smėlio kalną neliko nepastebėta - dėdulė žvejys baisiai nusistebėjo, ko mes taip vargstam, gi galima eiti pakrante. Bet ne ne ne, mes ieškome aktyvaus poilsio ir jį randame! 

  Botuose - litrai vandens ir kilogramai smėlio, plaukuose - šapų krūvelės, akyse  - nuovargis, bet daugiau - džiaugsmo ir atsipalaidavimo, štai kas yra ANTRADIENIO POILSIS !!! :) O kur dar neapsakomas troškulys po šitokios kelionės ir nuotykių bei  ekstazė, kai tikrąja ta žodžio prasme mauki vandenį ir išsvajotąją colą, jauti visus kojų raumenis ir nenustoji krykštauti :D

 Nors senokai nebesu vaikas, bet braidžiojimas, kopinėjimas smėlio kalnais ir visoks kitoks draikymasis man tikrai buvo ir bus reikalingas! 

 Tegyvuoja naujoji antradienio tradicija!!! SKANAUS VALGANTIEMS, TIKIUOSI ŠIS BLOGAS TINKA PRIE MAISTO!!!

P.S. šiandien galvoje užgimė 'tobulas' šūkis: VEIK IR NUVEIKSI ! (čia bus mano naujasis credo, tikiuosi, gyvenime jis man pasitarnaus!)

  
Viskas iš naujo ir viskas kitaip

                                      

   Na ką, praėjo pirmoji paskutiniojo kurso universitete savaitė, o galva jau dūzgia nuo pareigų, būtinų darbų, planų ir didžiausios nežinomybės. Pačios paskaitos įdomios ir aišku naudingos, gal tik dar neįsivažiuota į ritmą, todėl kai pirmadienį teko atsėdėti dvi dvigubas paskaitas, t.y. 4h toje pačioje vietoje, jaučiausi, švelniai tariant, nekaip :D Prisidėjo ir baisus tvankumas auditorijoje, todėl kelias akimirkas jau maniau, kad bus bloooogai: galvoje kažkas sproginėjo, pylė karštis ir kamavo lengvas pykinimas.. Na bet atkentėjau ir tikiuosi, kad dabar bus tik lengviau, gi pradžia jau padaryta!

   Kaip jau minėjau, paskaitos pasirodė būsiančios gana įdomios, o gal jau ir pati į viską žvelgiu kiek kitaip ir nebėra to pirmakursiško/antrakursiško paskaitų skirstymo į 'o neeeeeeeeee' ir 'ai, kentėt galima'. :D Studijuosim gana reikalingus ir BŪTINUS mūsų specialybei dalykus (PAGALIAU!!!!), na ir aišku daug ir intensyviai skaitysime (tai  manęs visai negąsdina). Jau pagriebiau skaityti vieną būtiną knygą: V. Krėvė 'Raganius'. Šį rytą įveikiau pirmąjį skyrelį (jų yra 6). Na ir ką,galiu pasakyti - visai patiko.. Nors kažkada, mokyklos laikais,rodos, kad šią knygą skaičiau..bet kaip visada - nieko neatamenu :D

   Taigi dienos dabar nebeslenka, o rieda, grėsmingai ritasi ir tikiuosi, kad man jų viskam užteks! Keliuosi kur kas anksčiau nei vasarą, nors paskaitos ne taip ir anksti prasideda - dažniausiai 11.15 ir vieną dieną 13.45. Tam, kad spėčiau atlikti daugiau darbų ir reikaliukų (o jų visad netrūksta), kylu iš tingulio patalo apie 8h ir jau beveik įpratau..Kad ir šiandien (ŠEŠTADIENĮ) atsibudau apie 7h ir viskas - nebeužmiegu.. Bet laikau tai geru nauju įpročiu, nes tokiai tinginėlei kaip aš tikrai nereikia dar ir pusės dienos miegojimo.

Studentavimas kol kas nevyksta. Buvom suplanavusios šiaušti į gamtą su kebabais, bet kaip tyčia, likimo ironija, vieną vienintelę mums laisvą dieną, pliaupė lietus, tad kol kas belieka domėtis mokslais :)

      Gyvenimas verda nauju ritmu, virš galvos kybo tamsus ir kol kas visai neketinantis pragiedrėti diplominio darbo debesis, o aš vis dar nesuvokiu, kas kaip ir su kuo.. Jei jau net autobuse, su kuriuo tikrai ne pirmą kartą važiavau, nesugebėjau atsižymėti savo bilieto ir blaškiaus kaip pamišėlė, dėliodama tą bilietėlį ant visų pasitaikiusių mygtukų ir ertmių, kol vairuotojas nebeištvėrė ir parodė, kaip žymėti, o žmonės palydėjo mane gailestingomis šypsenomis.. :D vadinasi, dar tikrai man ne ruduo... Na bet visur aš spėsiu, viską padarysiu jei ne labai gerai, tai bent gerai, na ir aiškužinomabeabejo vieną gražią dieną laikysiu rankose savo išvargtą, daug nervų ir psichozių sugėrusį, diplomiuką! O kol kas džiaugiuosi nuostabių kursiokių draugija, senais gerais pakikenimais per paskaitas ir tiesiog paskutiniais studijų metais (prisipažinsiu-šiek tiek liūdna, kad jau viskas).

  Stiprybės man!

                   

                        PAGIRIAMASIS ŽODIS RUDENIUI

     Sveikas, rudenėli, pagaliau Tavęs sulaukiau! Esu nuolanki Tavo gerbėja ir mylėtoja. Ačiū už vėsius, skaidrius rytus ir melancholiškus vakarus, tuštesnes ir ramesnes gatves, margų lapų jūras, milžiniškus voratinklius 'ant kiekvieno kampo',  naujo gyvenimo etapo pradžią ir tiesiog už tai, kad su tavimi jaučiuosi taip gerai!!!

 Rudenėjantys laukai...

           ir dangus

 Palinguojam!
 Gražaus ir nerūstaus rudens man ir tiems, kas dabar skaito šį įrašą!!! :)

  Melancholiškais rudens vakarais vis pasigendi kažko.. Tikriausiai, kad daugiau meilės ir artumo. Gaila, tik kad ta meilė kol kas tik kažkur už tvoros, bet juk vilties visada yra ir turi būti :)

KNYGA:  Karina Mikaelis 'Motina' (Leidykla: Vaga, išleista 1989m., Vilnius, 188psl.)


  Tik motinos meilė...

   Skaitydamas šią danų rašytojos Karinos Mikaelis knygą, tai šypsaisi, tai akimirkai susimąstai ar net susigraudini. Taikliai, su gilia, bet paslėpta emocija, vietomis net ironiškai, atskleista gyvenimo saulėlydį bepasitinkančios  moters, motinos, pasaulėvoka. Nors istorija atrodo niekuo neypatinga - apie senyvą moterį ir dukrą- tačiau K. Mikaelis sugebėjimas sukurti unikalius veikėjų charakterius, gilius ir tikrus jų santykius, per monologą atskleisti visą moters-motinos gyvenimo istoriją ir jausmus, prikausto dėmesį, užgauna jautriausias sielos vietas.

  Trolė - rašytoja, gyvenanti su savo senyva motina. Jųdviejų santykiai - permainingi. Viena vertus, Trolė gyvena tarsi motinos priespaudoje, tačiau toji priespauda nėra despotiška. Motina Trolei ir kitiems savo vaikams, kurie jau yra mirę ar gyvena toli,ne su ja, linki visokeriopos gerovės. Mintyse ji vis dėlioja ir dėlioja savo vaikų gyvenimo planus, apmąsto būtus ir nebūtus vaikų poelgius. Motina turi nuomonę apie viską: koks turi būti majonezas, kokiais siūlais reikia adyti kojines, iš kur parsivežti puikių medinių šaukštų. 

  Trolę, kuri beveik visą laiką būna kartu, motina linkusi vadinti pasiklydusia avele, naivuole, nemokančia rengtis, netaupia, nemuzikalia, o jos knygas laiko visišku šlamštu. Nors motina pripažįsta, jog Trolė - geras vaikas, tačiau nuolat, be perstojo mintyse, o kartais ir garsiai, kritikuoja ir randa ko pamokyti. Tuo tarpu Trolė - paklusni, taiki moteris, nuolanki dukra, tačiau ji nevengia ir švelniai pasišaipyti iš motinos, ironiškai vadina ją valdove, maloningąja ponia, sugeba subtiliai, jos nesupykdydama, paprieštarauti visažinei motinai. Tačiau pildo kiekvieną motinos norą ir dėl jos yra pasiryžusi viskam: Nejaugi ji ir vėl negalės suteikti motinai džiaugsmo, motinai, dėl kurios ji pasiryžusi nukelti žvaigždę nuo dangaus... (87p.)

  Didžiąją knygos dalį sudaro motinos monologai, jie ilgi ir aprėpiantys daugybę temų. Ši išmintinga senolė, tarsi savaime, to visai neplanuodama, papasakoja savo gyvenimo istoriją, prisimena jos gyvenime svarbiais buvusius žmones, įvykius. Tačiau pati mėgstamiausia motinos apmąstymų tema - mirtis. Ji nepavargsta svarstyti apie savo ir savo vaikų mirtį, planuoti laidotuves ir sudarinėti sąrašus, kuo bus vaišinami svečiai. Kai iškeliaus anapilin, motina norėtų kartu pasiimti ir vaikus: Aš karštai meldžiu dievą kas vakarą, kad jis laiku pasišauktų mano vaikus. Noriu, kad mes visi gulėtume kartu, viename kape. Taip jiems bus jaukiau. Ir šilčiau!... (90p.) Atskleidžiamas begalinis motinos prieraišumas savo atžaloms, noras būti kartu, apsaugoti, niekada neišsiskirti.

   Knyga apie stiprią, orią garbaus amžiaus sulaukusią moterį, tyliai kovojančią su tuo, kas neišvengiama: senoji moteris baisiai bijo atrodyti panaši į kai kuriuos kitus. O kai kurie kiti - tai tie, kurie senatvėje apsileido. Nelaimingi, pasigailėjimo verti žmonės, jie suvaikėjo. O paskui pikti liežuviai plepa apie juos dievai žino ką...  (159p.)

   Karina Mikaelis subtiliai ir jautriai papasakojo istoriją apie vienintelę, pačią tikriausią ir stipriausią motinišką meilę, nepaliaujamą rūpinimąsi ir abipusį pasiaukojimą. Motina žino, kad yra pats tvirčiausias ir išmintingiausias ramstis savo 'paklydusioms avelėms' - vaikams.

                                                              

   Muzikos penketukas 

Perkračiusi savo muzikos archyvus, skelbiu pačių pačiausių dainų top penketuką:  

                        

 1. Coldplay 'Don't panic' (kažkokia paguodžianti daina)

 2.  Norah Jones 'Waiting' (netyčia atrasta daina, na ir  'prilipusi' ne tik man, bet ir draugei, idealiai tikusi tam tikru gyvenimo periodu)







3. Nice little penguins 'Flying' (kai apima pakili nuotaika, arba kai paprasčiausiai rauna stogą, klausai ir krizeni)

4. Andain 'Promises' (kai apima melancholiška nuotaika arba kai tiesiog norisi 'ramiai parymot' :D)

5. Lykke Li (nauja atrasta muzikos 'dievukė') 'Little Bit' (net nežinau, kodėl, bet patinka ir patiks dar ilgai)

 

          Studijoms pasiruošta!

    Vis mažiau ir mažiau laiko lieka iki mokslų pradžios. Tiesą sakant, nejaučiu jokio jaudulio ir tai turbūt normalu, nes nebūsiu nei pirmokė, nei pirmakursė, tad,rodos, nieko naujo nelaukia. Vis dėlto priešaky paskutinis kursas ir nori nenori imi būgštauti 'o kaip ten viskas bus, kai reikės rašyti diplominį', 'o kur reiks dėtis, kai mokslams pagaliau ištarsiu 'AČIŪ, viso gero'. Be to, jei ir ne jaudulys, tai kažkoks džiūgesys-džiūgulys apima, nes nepaprastai laukiu rudens!  Kas, jei ne pasipuošę mokyklinukai, išdidžiai žygiuodami rugsėjo 1-osios rytą mano gatve, apie tą prasidedantį rudenį praneša. 

 Ankstyvas ruduo man labai patinka, tada galvos dar stipriai nespaudžia mokslai, lauke - maloniai, gaiviai vėsu, akį džiugina lapų margumynai ir, kaip aš vis sakau, ore tvyro KAŽKAS.

  Šį blog'ą skiriu savo pasidžiaugimui, kad esu, nors jau ir paskutinius metus, studentė ir kad studijoms pasiruošti yra taip nebrangu :D Vos baigus mokyklą ir įstojus mokytis, džiaugiausi pirmiausia turbūt tuo, kad nebereiks stresuoti artėjant rugsėjo 1-ąjai. Streso priežastys - grandioziniai apsipirkinėjimai, visokiausių nesąmonyčių tįsimas namo ir trydaliojimas, kad gal dar ne  viskas nupirkta. O kur dar aprangos klausimas.. nenoriu net prisiminti. 

  Šiems mokslo metams kol kas skyriau apie 105lt, į šią sumą įeina 4 nestori sąsiuviniai, 4 tušinukai, lipnūs lapeliai, rankinė, batukai ir piniginė. Rankinė - maišinė, minkšta ir labai talpi (34lt) ir piniginė (20lt), pirktos iš MD, batukai (40lt, labai paprasti, bet tokių ir ieškojau, puikiai tiks kol dar nešalta), iš FamClub'o išpardavimo likučių. Sąsiuvinius ir tušinukus pirkau Maximoje per išpardavimus, o tas didysis juodas sąsiuvinys likęs dar nuo anų metų. Realiai man jo vieno pakaktų visam pusmečiui, na bet negalėjau nenusipirkti ir daugiau 'naujos'  popieros. 

   Taigi drąsiai teigiu, kad pasiruošti studijoms - pigu! Kalbu grynai apie pasiruošimą, tačiau visa kita atsieina tikrai nepigiai (nuolatinis, kopijavimas, spausdinimas, knygų pirkimas ir t.t.).

Tad  noriu palinkėti visiems, mokslo ir nemokslo žmonėms, fantastiško rudens!!!

           

       
       
       

KNYGA: Anita Shreve 'Šviesa ant sniego' (Leidykla: Alma littera, išleista 2008m., Vilnius, 280psl.)

Lemtingi atsitiktinumai

   Po skaudžios netekties tėvas ir dukra apsigyvena atokioje vietovėje, kur žiemos atšiaurios, o arti nėra jokių gyventojų.

Jiedu  atsiskiria nuo likusio, triukšmingo ir vietoje nestovinčio pasaulio, tačiau ir čia jų gyvenime įvyksta lemtingos permainos. Robertas Dilonas, kadaise buvęs žymus Niujorko architektas, po žmonos ir dukrelės Klaros netekties palūžta, nutaria palikti Niujorką ir su dukra Nike iškeliauja kur akys veda. Visai atsitiktinai pasirenka atokią gyvenvietę ir čia bando susikurti naują gyvenimą. Netgi imasi naujo amato - baldininkystės. Nikė - bręstanti paauglė. Nuo triukšmingos, maištingos paauglystės ji apsaugota: į namus jai negalima atsivesti draugų, jos išvykos ribojamos. Nikės gyvenimas - mokykla ir namai. Namuose ji veria karoliukus, su tėvu vaikštinėja miške, turi tik radijo imtuvą - tarsi vienintelį ryšio su pasauliu ženklą. 

   Vieną tokią įprastą, žvarbią popietę, kai tėvas su dukra vaikštinėja miške, jiedu randa paliktą kūdikį. Robertas su dukra  išgelbėja pamestinukės gyvybę ir įsitraukia į tikrą dramą. Neilgai trukus jų namuose apsilanko palikto kūdikio motina Šarlotė, čia ji apsistoja kelioms dienoms, papasakoja, kaip ir kodėl buvo palikta jos dukra. Robertas ir Nikė, visai to neplanuodami,  slapsto Šarlotę, neišduoda jos, juodu prie šios moters tarsi kažkas traukia. Nikė pajunta glaudų ryšį su Šarlote. Tarsi su prarasta motina ji nori dalintis savo išgyvenimas, brendimo rūpesčiais, trokšta būti svarbia Šarlotei. Nikės tėvas, iš pradžių skeptiškai žvelgęs į kūdikį palikusią moterį, po truputį ir pats ją prisileidžia. Nors ir kelioms akimirkoms, Nikė ir vėl pasijunta turinti tikrą šeimą. Kažin, kas yra šeima? - susimąstau. Mano tėvas ir aš formaliai esame šeima, bet šito žodžio nė vienas iš mudviejų niekada nevartotume. Taip, mudu esame tėvas ir dukra, bet kadangi anksčiau turėjome šeimą, kuri buvo išdraskyta, jau seniai nebelaikom savęs tikra ar visaverte šeima. Bet kai dabar šitaip sėdim su padėklais ant kelių, jaučiuosi taip, tarsi tėvas, Šarlotė ir aš būtume šeima, o gal tik tai įsivaizduoju (188p.)

  Vis dėlto Šarlotė suimama, kūdikis atsiduria pas globėjus, o Nikė su tėvu ir vėl lieka tik dviese. Tačiau šių dviejų žmonių gyvenimas jau nebe toks, koks buvo. Šarlotė ir jos kūdikis tėvui ir dukrai, dvasiškai palūžusiems žmonėms,  tam tikra prasme sugrąžino tai, kas prarasta. Galimybė pabūti su visiškai atsitiktinai gyvenime pasitaikiusiais žmonėmis, jiems padėti ir suprasti,  atitirpdė Roberto Dilono širdį ir sustiprino jo bei dukros santykius.

    Skaudūs, painiai susipynę žmonių likimai, savotiškos gyvenimų paralelės, jautrūs ir dvasiškai stiprūs herojai - tai, kuo ši knyga įtraukia ir nepaprastai sudomina. Ir dar - nuostabi įtaiga, kai skaitai ir gyvai įsivaizduoji tikrą, atšiaurią žiemą, kai pūga tokia smarki, kad name netgi dingsta elektra, kai vaikščioti lauke gali tik su sniegbačiais, o kasdamas sniegą - sušali taip, kad "atitirpti" prireikia pusės vakaro.

10/10

  

 Negaliu nepatalpinti čia šitos dainos, nes galvoje ji man vis sukasi ir sukasi! Dedikuoju gražiai besibaigiančiai vasarai :)  

Lykke Li "I'm good, I'm gone"

LIFE AS A HOUSE

(Įrašas, įkvėptas vakar matyto filmo 'Life as a house').

   Gyvenimas - kaip namas. Kai norime permainų arba užmiršti tai, kas nemalonu, mintyse tarsi sugriauname viską, kas buvo.. Lyg sugriautume namą..Tikimės, kad prasidės naujas etapas, gyvenimas nušvis kitomis spalvomis ir galėsim ateitį pasitikti, kupini šviesesnių minčių. Tarytum apsigyventume naujame name, su naujais baldais, dažais kvepiančiom sienom, dar nenuvaikščiotais laiptais ir tviskančiais langais. 'Namą' nugriauname, bet ne visada sugebame nugriauti pamatus.. Įsitikiname, kad nesukursime ateities be praeities.

   Filmo idėja - nugriauti namą, kuriame pagrindinis herojus išgyveno ne pačius geriausius laikus (išsiskyrimas su žmona, sūnaus atitolimas, vienatvė). Net ir sunkiai sirgdamas, pagrindinis veikėjas sukurpia planą - pastatyti naują namą. Į tokį darbą jis įtraukia savo sūnų - sudėtingą asmenybę, kamuojamą priklausomybės narkotikams, aikštingą ir maištingą. Palaipsniui sūnus vis dėlto nusileidžia, padeda tėvui, prie statybų prisideda ir buvusi pagrindinio veikėjo žmona. Namas kyla kaip ant mielių, nepaisant įvairių kliūčių. Pagrindinio veikėjo sveikata silpsta vis labiau, tačiau prieš užgęstant gyvybei, jis pamato savo svajonę jau realizuotą - namas pastatytas. Be to, statybos vėl suartino buvusius mylimuosius. Netikėtas vingis - namas atiduodamas kažkada, pagrindinio veikėjo tėvo sukeltoje avarijoje, sužalotai merginai ir jos šeimai.

   Nugriautas namas ir vėl pastatytas naujasis - gyvenimo metafora. Surasti stiprybės nugriauti seną, kupiną prisiminimų namą, tam, kad pastatytum naują, kad sukurtum naują gyvenimą nebūtinai sau.. 

                                   

Tokie mano pamintijimai šią gražią trečiadienio popietę. Vaišinu blynais su slyviene, tiesa, nuotrauka skolinta iš interneto platybių (maniškiai blynai ne tokie fotogeniški). 

  

                        Saldėsiai 

                                           

           Kai pats gyvenimas būna labiau sūrus, prėskas, aštrus ar net kartus, nei saldus it medus, mums padeda KAS? Cukrus.. Ir viskas, kur tik jo yra :) Ne veltui dauguma žmonių linkę pripažinti, kad nuotaikai pakelti tereikia gabalėlio šokolado. Tai liudiju ir aš! Niekas geriau nenuteikia, nei karštos, saldžios kavos puodelis ar sauja dieviškai skanių šokoladinių saldainių. Et, kad tik tai nebūtų taip kaloringa.. Pripažįstu, negebu susivaldyti ir valgau tikrai daugiau, nei reikėtų.. Su amžiumi valia nestiprėja, o saldumynai vis dar labai masina! Tad skelbiu, kas man skanu, kas pakelia ūpą ir suteikia jėgų. 

1. KAVA. Jau kelis metus esu priklausoma nuo tirpios kavos. Tikriausiai jau visos išragautos :) Kadangi nemėgstu kavos su nuosėdomis, renkuosi tirpią, dažniausiai iš serijos 3in1. Pati pačiausia šiuo metu man AROMA NATURA ir MacCoffee STRONG.

2. SŪRELIAI 

Idealiai tinka pusryčiams prie kavos! Tiesa, kai kurie sūreliai neprimena pieno produktų.. Man skaniausi yra URIGA sūreliai, Nykštukai ir neseniai atrasti Vilkyškių (su slyvomis!)

3. ŠOKOLADAS - na jau šis reikaliukas gali drąsiai vadintis saldumynų karaliumi. Su riešutais, razinomis, baltas, juodas, korėtas.. net su prieskoniais. Kiekvienam pagal skonį. Labiausiai mėgstu su riešutais. Štai šį savaitgalį turėjau garbės paragauti idealaus šokolado, mintyse užfiksavau jį kaip geriausią :) Pirksiu dar ir dar ! Tai GOLD MANDEL su  MIGDOLAIS. 

                           

                4. SALDAINIAI: daug jų priragauta, o ir pasiūla parduotuvėse kvapą gniaužia.. Saldainius perku retai, tad į mylimiausius rašau PUPA, IRISAI ir "istorines" KARVUTES.

           

                         

5. CHALVA - tikras energijos, saldumo ir sunkumo užtaisas. Bet idealiai tinka, kai užklumpa "noriu ko nors skanaus, bet nežinau, ko" būsena. 

6. LEDAI: man jie niekad neatsibos! Tiesa, tik pastebėjau, kad sunku atrasti tikrai skanius ledus. Kai kurie būna keisto skonio, kaip ir daug kas šiais laikais :D Į favoritus rašau ledus NYKŠTUKAS, kažkada ragautus ledus su mėtomis ir CEZAR ledus, kurių vis nusiperku Norfoje. 

7. KONDENSUOTAS PIENAS: Ir į "tinginio" pyragą, ir prie pyrago, ir į kavą, ir tiesiog vienas - tai dievų maistelis :D Prisimenu, kaip vaikystėje, kaime, su pusseserėmis smaližiavome šitu "patiekalu", turėjom jo visą didžiulį "trilitreką" ir per daug tikrai nebuvo!   

8. KAKAVA. Kažkodėl iškart kyla asociacijos su vaikyste. Močiutės kakava.. Pati skaniausia kakava - ragauta kažkada legendinėje Kauno spurginėje..

9. PYRAGĖLIAI. Neperku jų, tačiau prisimenu, kad vaikystėje labai mėgiamos buvo "bulvytės" ir jau kaime atrasti "oriniai" pyragaičiai. "Bulvyčių" valgyti vis eidavom su mama į kavinukes.. o "orinius" pyragėlius pirkdavom su pusseserėmis kaime, sumetusios paskutines santaupas..

 10. SVEIKESNI SALDĖSIAI:
džiūvėsėliai, želė, ARBŪŪŪŪZAS, jogurtas ir desertinis varškės sūris su želė.

Gera smaližiams gyventi šiame saldžiame skanumynų pasaulyje!!! O gal ir negera, nes išsiugdom savotišką priklausomybę..


(sukilo apetitas nuo tų paveikslėlių, eisiu susimiksuosiu kakavos..) SKANAUS VISIEMS! Nepamirškit pasilepinti :)