KNYGA: P. Orintaitė Paslėpta žaizda (1934)

     

  Tiesiog negaliu nepasidalinti mintimis apie šią knygą. Perskaičiau ją per porą prisėdimų ir manyje ji sukėlė laaaabai daug minčių. Nors romanas parašytas gana seniai, tačiau nustebino įtaigumas, stiprūs ir įvairiapusiai veikėjų charakteriai, pati pasakojimo maniera, kai viskas dėstoma nuosekliai, palaipsniui atskleidžiant pagrindinės herojės gyvenimo tragediją, galų gale - pati problema. Tai viena tokių knygų, kurią kartą atvertus, norisi tik skaityti skaityti ir kuo greičiau sužinoti pabaigą.
  Romano herojė - romantiškos sielos, naivios prigimties mergina Domicelė. Ji tikra linksmuolė: mėgsta šokti, bendrauti, gyventi nerūpestingai. Tačiau ištekėjusi ji radikaliai pakeičia savo gyvenimą ir, deja, ne savo noru. Vyras Jurgis Domicelei uždraudžia viską: draugus, šokius, linksmybes, išlaidavimą. Mergina, buvusi puošeiva ir kompanijos siela, tampa visiškai uždara, savo uždarbį taupo išsvajotam namui, pamiršta savo išvaizdą ir tampa tiesiog nuolankia namų židinio saugotoja. Maža to, vyras nė už ką nenori turėti vaikų, sako, kad to mėšlo jo namuose nebus. Domicelei slapčia pastojus, vyras nuveda ją ir priverčia pasidaryti abortą. Ši moteris  - tikra vergė, nuolanki vyro tarnaitė ir meilužė. Ji visą laiką ieško pateisinimų vyrui, desperatiškai save įtikinėja, kad vyras ją myli, kad jai reikia tik džiaugtis, jog jos Jurgis ištikimas, į kitas nesižvalgo. Domicelė visaip stengiasi įtikti vyrui, ji išanalizavusi, kokius kąsnelius vyras valgo pasigardžiuodamas ir tik tokius jam pateikia. Įstrigusi į vyro suregztą melo, teroro ir despotizmo voratinklį, Domicelė susitaiko su viskuo ir suvokia, kad tokį likimą ji pati pasirinko, toks jis ir turi būti.Ir nors dažnai joje grumiasi nuolankumas ir noras paprieštarauti, nepasiduoti vyrui, visgi ji visada nusileidžia, visada susitaiko.

 Galiausiai paaiškėja, kad vyras turi kitą moterį ir per pačias Velykas jis paprasčiausia liepia Domicelei išsikraustyti, nes ateis kita. Būtent šią akimirką Domicelėje tarsi atbunda kovingumas, ji tarsi atgimsta, ir girdėdama kažkur lauke skambančią giesmę ji supranta, kad dabar yra laikas atgimti ir pakilti iš sąstingio.

  Romanas sužavėjo moters psichologijos atskleidimu. Apakinta meilės, naujo gyvenimo troškulio, moteris pakliūna į uždarą ratą, iš kurio, metams bėgant, jai tampa vis sunkiau išsivaduoti. Paminami savi įsitikinimai, mąstoma ir gyvenimą tik pagal vyro poreikius, tikslus. Akimirksniu moteris pavirsta į paklusnią vergę ir uolią įsakymų vykdytoją. Sunku atrasti
drąsos, jėgų ir noro susigrąžinti tikrąją save.
 

  Moralas toks: visada reikia mylėti pirmiausiai pačiai save ir neleisti, kad nors ir pats artimiausias žmogus, nesisavintų to, kas individualu ir yra tik mano.

          

         Sveikstam, ilsimės ir kaupiamės darbams!!!!

     Po truputį baigiu išsigydyti savo peršalimą: įvairių rūšių vaistai, sirupai, arbatėlės ir ledinukai - šiek tiek man pagelbėjo, ir jau jaučiuosi kur kas geriau. Dabar kasdien geriu preparatą su ežiuole, ir taip bandysiu stiprinti organizmą, kad nebekibtų visokie peršalimai, nes nėra nieko bjauriau, kaip eiti į paskaitas su baisine sloga, kosuliu, čiauduliu ir kalbėti girgždančiu balsu.
 Mokslo reikalai šią savaitę šiek tiek pajudėjo, nes, galima sakyti, nusprendžiau, koks bus mano baigiamasis darbas. Na kol kas tėra apytikslis vaizdelis, dar darbuotis nepradėjau, bet jau reikėtų :) Taip pat pasidariau kalną kopijų - vadovėliai, skaitiniai ir t.t. Na žodžiu, kaip ir kiekvienų mokslo metų pradžioje - daug veiksmo, išlaidų ir popieros kalnų. Be to, jau reiktų po truputį judinti namų darbų užduotis, kadangi tuoj tuoj prasidės koliokviumai, o paskui viskas ims judėti nesustabdomai greit ir nespėsi apsidairyti, kai jau reikės pristatyti savo BBD (smagi raidžių kombinacija). Na o aš  šiandien pasidariau laisvadienį, nes turėtų būti nerealiai nuobodi paskaita, verčiau pasėdėsiu šiltai namuose, reiktų per savaitgalį pasveikti, paskaityti, ir žinoma - patingėti :)
   Šios savaitės draugai ir 'veikla':

• Preparatas Immunal (apsaugos mane nuo virusų!) + vitaminai, apelsinai ir t.t.
• Ledinukai Halls (kad būtų lengviau kvėpuoti, kalbėti ir nesinorėtų kosėti) 
• Arbata su medumi ir citrinomis.
• Pagaliau pabaigta skaityti knyga: V. Krėvė 'Raganius' 
• Apsilankymas naujoje Charlie picerijoje (keista, nelabai jauki aplinka, per daug triukšmo ir mažai privatumo - žodžiu, NELABAI, privalumas tik tas, kad pigu);
• Arbatos gėrimas per lietų Ąžuolyno parke (dainuškos po skėčiais, pamišėliškas juokelis ir nustebusių praeivių žvilgsniai);
• Perstumtas stalas (vėl sugrąžinau jį į senąją vietą-prie lango, nes vis dėlto, reikia šviesaus kampelio mokslams       

                                                                       
 

        
Vitaminizuokitės ir gerai praleiskit likusią rudens dalį (kol kas toks ruduo man labai patinka!)

     

      Atėjo ir prasidėjo

  Kaip sakoma - prasidėjo ligų sezonas. Vos oras bent kiek atšąla, vėjas papučia stipriau ir štai - sloguojam, čiaudim ir negaluojam. Orų kaita daro savo. Peršalau ir aš, lakstymas tik su megztiniu ir vos ne nuogom kojom - ir va tai man,  pasijutau nekaip. O kur dar šalto vandenuko gėrimas, kai grįžti iš kur nors visa suplukusi.  Nieko, tai laikina, tik galėtų taip dažnai nekamuot..
  Man sunku suprasti, ką rengtis tokiu oru: užsidedi švarkelį-per karšta, o vien tik su megztiniu-jau lyg ir vėsoka. Dabar tas pereinamasis periodas, kai nei šilta, nei šalta. Ką gi, šiandien didžiąją dienos dalį sėdžiu su pledu, geriu daug karštų gėrimų ir tiesiog tįsau :D Galva nedirba, kai savijauta tokia..Gerai, kad savaitgalis, o tai šnyrpščioti per paskaitas visai nesmagu :D
  Et, kai pagalvoji,sveikatą ir gerą savijautą kaip didžiausią turtą imi vertinti tik tada, kai sunegaluoji. Anksčiau buvau žymiai atsparesnė visiems tiems peršalimams, išvis net per žiemą niekada nesirgdavau.. Matyt į senatvę imunitetas silpsta. Kas belieka? Geriam arbatą, laižom medų, naikinam vieną po kito nosinaičių pakelius ir vartojam vitaminus. Reikia gi kažkaip gintis nuo tų virusų, o tai per juos gyvenimas visai apsunksta :D Kad ir kokia vargšė negaluotoja esu šiuo metu, šiandien vis dėlto radau jėgų aplėkti kelias padėvėtų drabužių parduotuves (nieko doro neradau) ir nusidažiau plaukus..
 Ir dar: pamačiau daug piktų žmonių :D (pvz. močiutėlę, kuri autobuse įsijuosusi  ilgai ir piktai burnojo ant moteriškės nežinia dėl ko ir už ką.. arba moterėlė, rėkianti ant mažos, 3-4m. mergaitės, kad jos charakteris BJAURUS. Et, pikti mes, pikti.. ir aš pikta! (na bent jau stengiuosi optimistiškėti ir nesispjaudyti pagieža :D
Baigiu savo minčių kratinį ir linkiu, jei kas skaito, stipraus imuniteto ir šiltų drabužių :D
  (einu toliau spoksoti krepšinio, turbūt laimėsime)

          

 Nuo šiol antradienis - geriausia diena!!!

     Nuspręsta: ANTRADIENIS - aktyvaus poilsio diena! Tai laisvadienis, kai nėra paskaitų, tad galima ir PRIVALOMA šiek tiek lengviau pakvėpuoti, pasidžiaugti vienos dienos atostogomis. Tai mes ir padarėme jau šį (tai yra, praeitą) antradienį. Kebabais nešinos keliavome prie Kauno marių. Be incidentų neapsieita: stoties rajone kaip visada verda gyvenimas, tad deja tame gyvenime teko ir mums, nors ir labai trumpai, sudalyvauti: romų tautybės verslininkas, siūlantis itališkus marškinius kaip tik mano pasturgaliui, pasiūlymai išburti ir netikėti bei šiek tiek gąsdinantys mėginimai paliesti ausį ar auskarą (???). Na ir galiausiai, atsisveikinant, prisipažinimas, jog ech, kaip man patinka blondynkos. Ši pažintis nebuvo labai maloni ir jauki, bet laimei, viskas baigėsi gerai: kebabų gavome (ir net su nuolaida), troleibusas atvažiavo greit, tikslą pasiekėme. 

   Et, būčiau visai pamiršusi, juk prieš apsikebabinant, pirkome botus. Vėlgi pasisekė - mamytė Maxima suteikė solidžią nuolaidą, tad kišenė nukentėjo tik trupučiuką. Guminiai batai tapo tos dienos vinimi. Kaip vėliau pasirodė, botai išties buvo labai į temą.

 Taigi pasiekusios marias, pirmiausia susėdome atlikti garbingo reikalo - sunaikinti kebabus. Harmoningai pasėdėjusios  ir pasigėrėjusios gamtovaizdžiu, nusprendėme keliauti toliau. Čia ir prasidėjo tikrasis aktyvus poilsis: mes bridome vandeniu, smėliu, kovojome su kelyje pasitaikiusiais medžiais ir akmenimis, baidėmės šokinėjančių į vandenį varlių, DAUG KARTŲ KOPĖME KALNAIS IR KALNELIAIS, kelyje sutikome žvejų su makaronais, radome visai nemažai pamestų (?) drabužių (iš bėdos galima ir kokį aprangos komplektuką sukomponuoti), na ir galiausiai, beveik pasiekusios Jachtklubą, ir vėl sustojome pasiilsėti. Gulinėjome ant smėlio, įsivaizduodamos, kad esame prie jūros, fotografavomės kaip pamišėlės ir tada VĖL KOPĖME.  Mūsų idėja įkopti į milžinišką smėlio kalną neliko nepastebėta - dėdulė žvejys baisiai nusistebėjo, ko mes taip vargstam, gi galima eiti pakrante. Bet ne ne ne, mes ieškome aktyvaus poilsio ir jį randame! 

  Botuose - litrai vandens ir kilogramai smėlio, plaukuose - šapų krūvelės, akyse  - nuovargis, bet daugiau - džiaugsmo ir atsipalaidavimo, štai kas yra ANTRADIENIO POILSIS !!! :) O kur dar neapsakomas troškulys po šitokios kelionės ir nuotykių bei  ekstazė, kai tikrąja ta žodžio prasme mauki vandenį ir išsvajotąją colą, jauti visus kojų raumenis ir nenustoji krykštauti :D

 Nors senokai nebesu vaikas, bet braidžiojimas, kopinėjimas smėlio kalnais ir visoks kitoks draikymasis man tikrai buvo ir bus reikalingas! 

 Tegyvuoja naujoji antradienio tradicija!!! SKANAUS VALGANTIEMS, TIKIUOSI ŠIS BLOGAS TINKA PRIE MAISTO!!!

P.S. šiandien galvoje užgimė 'tobulas' šūkis: VEIK IR NUVEIKSI ! (čia bus mano naujasis credo, tikiuosi, gyvenime jis man pasitarnaus!)

  
Viskas iš naujo ir viskas kitaip

                                      

   Na ką, praėjo pirmoji paskutiniojo kurso universitete savaitė, o galva jau dūzgia nuo pareigų, būtinų darbų, planų ir didžiausios nežinomybės. Pačios paskaitos įdomios ir aišku naudingos, gal tik dar neįsivažiuota į ritmą, todėl kai pirmadienį teko atsėdėti dvi dvigubas paskaitas, t.y. 4h toje pačioje vietoje, jaučiausi, švelniai tariant, nekaip :D Prisidėjo ir baisus tvankumas auditorijoje, todėl kelias akimirkas jau maniau, kad bus bloooogai: galvoje kažkas sproginėjo, pylė karštis ir kamavo lengvas pykinimas.. Na bet atkentėjau ir tikiuosi, kad dabar bus tik lengviau, gi pradžia jau padaryta!

   Kaip jau minėjau, paskaitos pasirodė būsiančios gana įdomios, o gal jau ir pati į viską žvelgiu kiek kitaip ir nebėra to pirmakursiško/antrakursiško paskaitų skirstymo į 'o neeeeeeeeee' ir 'ai, kentėt galima'. :D Studijuosim gana reikalingus ir BŪTINUS mūsų specialybei dalykus (PAGALIAU!!!!), na ir aišku daug ir intensyviai skaitysime (tai  manęs visai negąsdina). Jau pagriebiau skaityti vieną būtiną knygą: V. Krėvė 'Raganius'. Šį rytą įveikiau pirmąjį skyrelį (jų yra 6). Na ir ką,galiu pasakyti - visai patiko.. Nors kažkada, mokyklos laikais,rodos, kad šią knygą skaičiau..bet kaip visada - nieko neatamenu :D

   Taigi dienos dabar nebeslenka, o rieda, grėsmingai ritasi ir tikiuosi, kad man jų viskam užteks! Keliuosi kur kas anksčiau nei vasarą, nors paskaitos ne taip ir anksti prasideda - dažniausiai 11.15 ir vieną dieną 13.45. Tam, kad spėčiau atlikti daugiau darbų ir reikaliukų (o jų visad netrūksta), kylu iš tingulio patalo apie 8h ir jau beveik įpratau..Kad ir šiandien (ŠEŠTADIENĮ) atsibudau apie 7h ir viskas - nebeužmiegu.. Bet laikau tai geru nauju įpročiu, nes tokiai tinginėlei kaip aš tikrai nereikia dar ir pusės dienos miegojimo.

Studentavimas kol kas nevyksta. Buvom suplanavusios šiaušti į gamtą su kebabais, bet kaip tyčia, likimo ironija, vieną vienintelę mums laisvą dieną, pliaupė lietus, tad kol kas belieka domėtis mokslais :)

      Gyvenimas verda nauju ritmu, virš galvos kybo tamsus ir kol kas visai neketinantis pragiedrėti diplominio darbo debesis, o aš vis dar nesuvokiu, kas kaip ir su kuo.. Jei jau net autobuse, su kuriuo tikrai ne pirmą kartą važiavau, nesugebėjau atsižymėti savo bilieto ir blaškiaus kaip pamišėlė, dėliodama tą bilietėlį ant visų pasitaikiusių mygtukų ir ertmių, kol vairuotojas nebeištvėrė ir parodė, kaip žymėti, o žmonės palydėjo mane gailestingomis šypsenomis.. :D vadinasi, dar tikrai man ne ruduo... Na bet visur aš spėsiu, viską padarysiu jei ne labai gerai, tai bent gerai, na ir aiškužinomabeabejo vieną gražią dieną laikysiu rankose savo išvargtą, daug nervų ir psichozių sugėrusį, diplomiuką! O kol kas džiaugiuosi nuostabių kursiokių draugija, senais gerais pakikenimais per paskaitas ir tiesiog paskutiniais studijų metais (prisipažinsiu-šiek tiek liūdna, kad jau viskas).

  Stiprybės man!

                   

                        PAGIRIAMASIS ŽODIS RUDENIUI

     Sveikas, rudenėli, pagaliau Tavęs sulaukiau! Esu nuolanki Tavo gerbėja ir mylėtoja. Ačiū už vėsius, skaidrius rytus ir melancholiškus vakarus, tuštesnes ir ramesnes gatves, margų lapų jūras, milžiniškus voratinklius 'ant kiekvieno kampo',  naujo gyvenimo etapo pradžią ir tiesiog už tai, kad su tavimi jaučiuosi taip gerai!!!

 Rudenėjantys laukai...

           ir dangus

 Palinguojam!
 Gražaus ir nerūstaus rudens man ir tiems, kas dabar skaito šį įrašą!!! :)